Jei Dievo nėra, jokios aukštesnės prasmės pasaulis ir žmogus neturi, o istorija betikslė. O šitoks bevalis pažinimas yra menas - kaip būdas stebėti daiktus nepriklausomai nuo priežastingumo principo.
Artūras Šopenhaueris Pasaulis Kaip Valia Ir Vaizdinys PDF | PDF
Vokiečių mąstytojas Arthuras Schopenhaueris - unikali figūra ne tik naujausiųjų laikų, bet tam tikra prasme ir visoje Vakarų filosofijoje. Žinoma, kai apie kokį nors mąstytoją sakome, kadjis unikalus, nepasakome nieko ypatinga, nes kiekvienas didis mąstytojas tuo ir didis, kad jo idėjos švyti pirmapradžiu originalumu.
Filosofinės idėjos,- jeigu tai išties idėjos, o ne paprasčiausi svetimų tekstų komentarai, - visada kyla iš aistringos egzistencinės mąstytojo patirties ir yra ne kas kita, kaip pastanga šią patirtį išreikšti sąvokomis, kaip ir meno kūriniai yra menininko pastangos vaizdais perteikti savąją egzistencinę pasaulio patirtį. Šiame egzistencinės patirties filosofinės ar meninės išraiškos vyksme atsitinka keistas dalykas: tai, kas yra maksimaliai asmeniška ir - kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio - turėtų būti grynai subjektyvu, patiria savotišką transformaciją ir virsta pirminio impulso priešingybe - maksimaliai visuotiniu ir maksimaliai objektyviu dalyku.
Tokia kiekvienos gyvastingos idėjos prigimtis: ji yra ir individuali, ir visuotinė, ir juo individualesnė, juo visuotinesnė. Arthuro Schopenhauerio filosofija irgi visiškai savita vien todėl, kad yra asmeninio patyrimo apmąstymas ir apibendrinimas.
Tačiau ji unikali ir kitu - filosofinių idėjų istorijos - požiūriu. Vakarų filosofijos istorijoje Arthuras Schopenhaueris yra pirmasis mąstytojas, nuvainikavęs du tradicinius šios filosofijos stabus - Protą ir Dievą, ir kartu suabejojęs dviejų pamatinių žmogaus dvasios galių - tikėjimo ir pažinimo - nelygstama verte. Apie Dievą turime galvoje pirmiausia krikščioniškąjį Dievo vaizdinį A.
Schopenhaueris 7 apskritai nekalba. Tarsi savaime suprantamą dalyką jis ramiai fiksuoja paprastą mintį - yra tik vienas absoliutas ir viena, vadinasi, irgi absoliuti realybė.
Tai pasaulis, savaime vientisas, bet mąstančiam žmogui atveriantis dvi puses - regimąją ir neregimąją. Regimąją pasaulio pusę A. Schopenhaueris vadina vaizdiniu, o neregimąją - valia.
Artūras Šopenhaueris Pasaulis Kaip Valia Ir Vaizdinys PDF | PDF
Dievo pašalinimas, kurį truputį vėliau A. Schopenhauerio mokinys F. Nietzsche traktuos kaip kosminę dramą ar bent jau kaip baisingą istorinę ir psichologinę katastrofą, pačiam A. Schopenhaueriui didelių emocijų nekelia, nors tokio pašalinimo padariniai lemtingi. Juk tradiciniame Dievo vaizdinyje glūdėjo keletas pamatinių tiesų, kuriomis buvo grindžiama ne tik filosofija, bet ir apskritai žmogaus laikysena pasaulyje, jo požiūris į visa, kas yra ir kas turi būti. Jei esama Dievo, kaip antpasauliškos, tačiau pasaulio vyksme dalyvaujančios būtybės, pats pasaulis, istorija ir žmogaus gyvenimas turi galutinę ir aukščiausią prasmę bei tikslą.
Jei Dievo nėra, jokios aukštesnės prasmės pasaulis ir žmogus neturi, o istorija betikslė.
- Она шла следом за ним точно в тумане.
Visi egzistenciniai orientyrai turi tilpti pačiame pasaulyje, o gyvenimo tikslas sutapti su pačiu gyvenimu. Dar svarbiau tai, kad pašalinus Dievą išnyksta pamatinis Vakarų žmogaus tikėjimas - tikėjimas pasaulio ir istorijos protingumu, tam tikra dieviško ganglijo apgailėtinas bendrą gydymas liaudies gynimo aktu į pasaulį įdiegta tvarka, kurią žmogus gali pažinti savo protu, nes ir protas yra ne kas kita, kaip šios tvarkos atitikmuo pačiame žmoguje.
Dievas ir Protas yra ganglijo apgailėtinas bendrą gydymas liaudies gynimo vienas nuo kito neatskiriami dalykai: pasaulis protingas tiek, kiek jis dieviškas, o dieviškas tiek, kiek protingas.
Schopenhaueris šaltakraujiškai atmeta ir pasaulio sakralumą, ir jo protingumą. Štai kodėl pirminis pasaulio pradas, toji neregima gelmė, iš kurios atsiranda visa, kas yra, ir į kurią vėl viskas sugrįžta, jo įsitikinimu, yra valia, būtent kaip proto ir tvarkos, tikslo, prasmės ir sakralumo priešingybė. Kas gi yra toji valia? Galėtume pasakyti, kad valia savaime nepažini, nepalenkiama proto schematizmui. Užtat A. Kokia yra valia savaime, nieko pasakyti negalima.
Valios būtį žmogus atskleidžia, įsižiūrėdamas į savo vidų. Valios esmė kažkiek pasirodo pasaulio paviršiuje per vadinamąsias valios objektiškumo apraiškas - idėjas ir pavienius individus, kurių atsiradimą iš vientisos ir neišskaidytos valios lemia individuacijos principas principium individuationis.
Valios apraiškos vaizdinio pasaulyje, kuris yra neįmanomas be stebinčiojo subjekto, pasižymi keletu esminių bruožų, iš kurių svarbiausias - nuolatinė, nenutrūkstanti ir nesustojanti kaita, individų atsiradimas ir nyksmas, iš kurio ir galima spręsti, kad valia-savaime yra amžinas aklas veržlumas, irgi neturintis jokio tikslo ar prasmės.
Valia yra siekimas, troškulys, geismas, nenumaldomas veržimasis į begalybę. Kur veržiasi valia, ko ji siekia, ko trokšta ir geidžia?
Pasirodo, kad toks klausimas yra beprasmiškas. Galiausiai valia geidžia ne ko nors, kas būtų ne ji pati; ji geidžia tik savęs, ji veržiasi tik tam, kad veržtųsi, jos veržlumas yra valios gyvenimo alfa ir omega. Proto, nuolat nukreipto į kokį nors tikslą, požiūriu valios veržimasis yra absurdiškas. Irvis dėlto kaip ganglijo apgailėtinas bendrą gydymas liaudies gynimo šis absurdiškas kunkuliavimas sudaro esinijos esmę ir pagrindą.
- - Она направилась к двери.
- Artritas bendras šepečiai gydymas
- На лице старика появилось виноватое выражение.
Užtat vaizdinio pasaulyje valia ir pasireiškia kaip visai aklas, galėtume sakyti, instinktyvus visų esinių ir būtybių siekis gyventi, išsaugoti savo egzistenciją: valia yra valia gyventi, nors ir nežinia kam. Bet valia gali gyventi tik savo pačios sąskaita, nes nesama nieko, kas būtų ne valia ar už valios.
Užtat valia yra susidvejinusi ir prieštaringa; tarsi sužeista hiena, ryjanti savo vidurius, valia drasko ir naikina pačią save. Savąją gyvybę ji palaiko savąja 9 mirtimi. Regimajame pasaulyje šis valios susidvejinimas pasireiškia visuotine būtybių kova dėl materijos.
Individas gali gyventi ir išgyventi, tik naikindamas ir rydamas kitus individus. Vieno individo gyvybė palaikoma kito individo gyvybės sąskaita. Kadangi nesama amžinų individų, kiekvienas yra pasmerktas anksčiau ar vėliau žūti ir sugrįžti į savo įsčias - pačią neindividualizuotą, neišskaidytą, amorfišką valią.
Pavienis žmogus kaip individas irgi yra tik valios gniužulas, jos laikina kristalizacija. Užtat jis pasmerktas tarnauti valiai, vadinasi, nuolat blaškytis tarp kančios nepatenkinto troškimo irnuobodulio, kurį sukelia visuomet laikinas troškimo patenkinimas.
Žmogaus gyvenimas yra beprasmiškas maratonas valios klystkeliais, nuolatinės konvulsijos, nuolatinis šokinėjimas nuo kančios prie nuobodulio, artrozė yra sąnario naikinimas mirtimi, taigi galų gale irgi tik kančia ir baime.
Schopenhaueris nuolat pabrėžia, kad žmogui geriausia iš viso negimti, nes gyvenimas yra kančia, kurią nutraukia tik mirtis. Absoliuti dauguma žmonių yra valios vergai; jie tarnauja tik savo valiai, pasireiškiančiai per niekada iki galo nepasotinamas kūno reikmes, todėl ir laikosi šiame pasaulyje, vadovaudamiesi naudos principu, kuris išreiškia paprasčiausią savisaugos ir individo savitaigos instinktą.
Protas savaime žmogaus gyvenime lemia nedaug. Pasak A. Schopenhauerio, protas yra tik žibintas, valiai apšviečiantis kelią, vadinasi, tik valios instrumentas, tik įnagis, kurio padedami žmonės patenkina deja, tik labai trumpam, tik akimirkai kūno, to valios gniužulo, reikmes. O kadangi kūnas yra tik valios objektyvacija valia, perėjusi į vaizdinįabsoliuti dauguma žmonių yra savo kūno reikmių vergai.
Vergavimas valiai sutampa su vergavimu kūnui. Visas vadinamasis pažinimas, nukreiptas į priežasčių ir padarinių atskleidimą, žmogui galiausiai yra tas pat, kas vilkui dantys ar buliui ragai - individe įsikūnijusios valios savisaugos ginklas.
Taip A. Schopenhaueris negailestingai sugriauna tradicinį krikščioniškąjį-racionalistinį žmogaus įvaizdį. Visi vadinamieji idealūs žmogaus siekiai yra savotiška saviapgaulė, iliuzijos, pridengiančios nuolat alkanos valios reikmes. Bėgančio žmogaus įvaizdis geriausiai išreiškia A. Schopenhauerio antropologiją. Ar žmogus apskritai kada nors ir kur nors gali sustoti, pasiekti stabilią ramybės būseną, nebetarnauti valiai ir šitaip savo gyvenimui suteikti nors ir iliuzinę prasmę?
Kad ir kaip keista, į šį klausimą A. Schopenhaueris atsako teigiamai. Esama dviejų būdų nusikratyti valios tironijos. Pirmąjį galima pavadinti estetiniu, antrą - asketiniu.
Artūras Šopenhaueris Pasaulis Kaip Valia Ir Vaizdinys PDF
Ištrūkti iš absurdiškos valios karuselės žmogus gali tik atsiduodamas grynajam, valiai nebetarnaujančiam pažinimui. Beprasmiško valios veržimosi į niekur okeane vienintelė ramybės sala yra menas, tiksliau pasakius, meno kūrinys. Estetiškai atsiverdamas pasauliui žmogus pažįsta nebe santykius tarpdaiktų, pavaldžius vadinamajam pagrindo priežastingumo principui, o platoniškąją idėją, pasireiškiančią per nesuskaičiuojamus individus, tačiau ryškiausiai pasirodančią būtent meno kūrinyje.
Platoniškosios idėjos, kaip valios objektyvacijos pakopos, regimos vaizdinio pasaulyje, yra nebepavaldžios priežastingumui ir pagrindo principui. Idėja yra galutinė realybė, nebeturinti savo priežasties, nes per ją tiesiogiai reiškiasi valia. Todėl idėjos yra amžinos ir nekintančios.
Idėja tampa pažinimo objektu tik tada, kai pažinimo subjektas nusikrato savojo individualumo ir su juo susijusių valios reikmių. Idėjos pažinimas yra visiškai pasyvus jos stebėjimas, kuriame nesama jokio naudos siekimo.
Idėją kontempliuojantis žmogus yra grynas, bevalis, beskausmis subjektas, nusimetęs valios grandines. Jis yra visiška kasdienio individo, valdomo valios reikmių, naudos siekinių, praktinių interesų priešingybė, tyroji pasaulio akis, pasaulio formas stebinti dėl jų pačių, o ne tam, kad dirgintų savąją valią.
- Танкадо звонил мне в прошлом месяце, - сказал Стратмор, прервав размышления Сьюзан.
Tai ir yra estetinis subjektas. O šitoks bevalis pažinimas yra menas - kaip būdas stebėti daiktus nepriklausomai nuo priežastingumo principo. Tačiau A. Schopenhaueris teigia, kad estetinė žiūra yra labai 11 retai pasitaikantis sugebėjimas, būdingas tik genijui, išskirtinei būtybei, kurioje grynojo pažinimo poreikis yra toks stiprus, kad nuslopina net valios impulsus. Paprastas žmogus tik labai retai ir tik labai trumpam laikui sugeba atsiduoti bevalei idėjų kontempliacijai, pasinerti į platoniškųjų idėjų estetinį stebėjimą, nes jame valios impulsas nustelbia bevalę intelektualinę žiūrą ir sugebėjimą nesuinteresuotai mėgautis grožiu.
Kadangi estetinė žiūra reikalauja visiškai užmiršti savo asmenį ir praktinį interesą, tai genialumas yra ne kas kita, kaip sugebėjimas žvelgti į pasaulį visai objektyviai.
Būti objektyviam - reiškia pagauti gryną, amžiną pasaulio formą, platoniškąją idėją, ją išskirti iš netobulų individualizuotų ir iškreiptų pavidalų, su kuriais susiduriama kasdienybėje ir praktinėje, valios reikmių valdomoje žiūroje. Estetinė žiūra yra maksimaliai konkreti, orientuota į juslinį akivaizdumą.
Šiuo požiūriu genialumas yra sugebėjimas sutelkti žiūrą į juslinę čia ir dabar atsiveriančio daikto konkretybę ir šitaip pagauti per šią konkretybę - ir tik per ją - finnish gelis sąnarių idėją, kuri savo ruožtu yra abstrakcijos sąvokos priešingybė.
Genijus yra abstrakci jos priešas ir konkretybės liudytojas. Beje, estetinės žiūros objektu gali tapti ne tik meno kūrinys, bet ir paprasčiausias gamtos daiktas, nes ir per pastarąjį atsiveria amžinoji idėja, nors ir ne taip ryškiai, kaip per meno kūrinį.
Apskritai bet koks daiktas gražus tiek, kiek jis gali būti stebimas genialiai, t. Antras būdas išsivaduoti iš valios tironijos yra asketiška valios savineiga, susijusi su aukščiausia pažinimo pakopa, kuri pasiekiama tik tada, kai suvokiamas valiai palenkto gyvenimo beprasmiškumas, taigi kai tampa perregima giliausioji pasaulio esmė ir pasidaro visiškai akivaizdu, kad pasaulis kaip vaizdinys yra iliuzija, sapnas, Majos skraistė, kad tarnystė valiai yra absurdiška ir neverta aukščiausio žmogaus pašaukimo - būti valios šeimininku, o ne jos vergu.
Pasiekus tokį aukščiausią žinojimą valia nukreipiama prieš pačią save. Asketas sąmoningai atsisako paklusti aklos valios diktuojamiems siekiams, geiduliams, norams ir interesams. Aukščiausia tokio valios savineigos akto apraiška yra būtent asketizmas, laisvai pasirinktas valios ir su ja susijusio egoizmo marinimas. Iš aukščiausio žinojimo kyla užuojauta visoms kenčiančioms šio pasaulio būtybėms. Taip atsiranda užuojautos etika.
Kuo geriau aš suvokiu, kad nėra esminio skirtumo tarp manęs ir kito individo, kad visi individai metafiziškai yra giminės, broliai, kad visų jų gelmė ir tikroji esmė yra toji pati valia, tuo lengviau man elgtis altruistiškai, tuo lengviau apriboti savo valios agresyvumą ir pripažinti kito individo, ganglijo apgailėtinas bendrą gydymas liaudies gynimo savotiško nelaimės brolio, metafizinę teisę būti.
Vadinasi, šiame pasaulyje yra galimos dvi laikysenos - valios teigimas ir valios neigimas. Absoliuti dauguma, neįstengianti pažinti tikrosios pasaulio esmės, vergauja valiai, tarnauja savojo Aš egoizmui ir blaškosi beprasmiškame valios sūkuryje. Tačiau išskirtiniai žmonės, pasižymintys nepaprasta proto galia, patyrę ir pažinę visą gyvenimo kančią ir beprasmybę ir suvokę, kad yra valdomi valios impulsų, vis dėlto sugeba paneigti valią ir tarsi atsistoti šalia gyvenimo.
PILNA SPHEX'O PETIES TRAUMOS DIAGNOZĖ [Stream Momentai]
Schopenhauerio filosofiją įprasta vadinti pesimistine, juolab kad ir pats mąstytojas šio žodžio nevengė, optimistinę nuostatą priskirdamas tik kvailiams irpusgalviams, apsvaigintiems įvairiausių iliuzijų, o iš esmės tarnaujantiems absurdiškai valiai, tačiau, žinoma, šito nesuvokiantiems. Jo siūlomą laikyseną galėtume pavadinti heroizmu absurdo akivaizdoje.
Pasaulis ir žmogaus gyvenimas beprasmiški, tačiau aukšto rango žmogus privalo mąstyti ir elgtis taip, tarsi ir pasaulis, ir gyvenimas turėtų kokią nors prasmę, nors toji prasmė ir nebūtų pozityvi.
Artūras Šopenhaueris Pasaulis Kaip Valia Ir Vaizdinys PDF
Ne amor fati, o maištas prieš ganglijo apgailėtinas bendrą gydymas liaudies gynimo, prieš tarnystės valiai idiotizmą - tokia yra šopenhaueriškojo pesimizmo nuostata. Iš esmės mąstytojas siūlo atsisakyti ne paties gyvenimo, o tik perdėtos gyvenimo apoteozės, kuri virsta agresyvia valia viešpatauti, zoologinio egoizmo ir jėgos apologija.
Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, tačiau ragindamas apriboti aklos valios 13 pretenzijas, A. Schopenhaueris gina labai blaivią, sakytume, net labai gyvenimišką individo laikyseną pasaulio atžvilgiu. Iš tikrųjų, kas gali sutramdyti neatšaukiamą žmogaus egoizmą, jeigu ne atvirumas pasaulio daiktų grožiui ir užuojauta kitam žmogui?
Negailestingai griaudamas naiviojo racionalizmo ir naiviojo religingumo iliuzijas, A. Schopenhaueris nors ir netiesiogiai ugdo atsparumą prieš totalinių ideologijų terorą, savo apogėjų pasiekusį jau mūsų laikais. Absurdiškame pasaulyje žmogus turi surasti atramą pirmiausia savyje, nepasiduodamas minios stabams ir ideologinėms manipuliacijoms, o savo išdidžią laikyseną grįsdamas aiškiu ir blaiviu pasaulio ir žmogaus prigimties pažinimu - taip galima apibūdinti svarbiausią A.
Schopenhauerio maksimą, galiojančią visada ir visur ir nepriklausančią nuo jokių istorinių aplinkybių. Žmogui, nublokštam į šį chaotišką pasaulį, lieka tik viena - pasitikėti savimi ir savo kilniausiomis galiomis, pirmiausia - ištikimybe savo tragiškajai lemčiai. Kuo mažiau iliuzijų, tuo skausmingesnis šis tragiškumas, tačiau kartu tuo mažesnė rizika, kad žmogus peržengs pačios pasaulio prigimties nustatytas ribas ir taps destrukcijos monstru.