Skaitydamas sužinojo apie tėvo santykius, užmegztus pensione su ta moterimi. O aš, kaip matote, pragyve nau beveik septynis kartus 'daugiau negu kiti mano verslo žmonės ir nemanau, kad dar ilgai gyvenčiau. Namo Šamanas grįžo lėtai, Boso neragindamas ir gėrėdamasis pavasariu. Tai buvo tikrai puikus kam pelis: kvepėjo žiedai, ant šakų kabojo žali ir auksiniai vaisiai, nes Dųrbane įprasta matyti ant to paties medžio ir žiedus, ir žalius vaisius, ir jau prinokusius.
Tad tik pamojavo atsisveikindamas ir išėjo. Jau temo, kai atžingsniavo prie upės ir Makva-ikvos hedonoso-te liekanų. Vienas ilgojo namo galas tebestovėjo sveikas, tačiau kitas jau buvo įgriuvęs, tarp supuvusių rąstų ir šakų tikriausiai veisėsi gyvatės ir visokie graužikai.
Rodės, Makva buvo kažkur greta. Ji mirė jau seniai; dabar Ša manas, prislėgtas sielvarto dėl tėvo, jai jautė tik gailestį. Netoliese buvo Makvos kapas, nie kaip nepažymėtas, tačiau rūpestingai prižiūrimas. Žolė nupjauta, pakraščiai apsodinti skauda sąnarį kuriems susisiekti laukinėmis viendienėmis, kurių plotelis žėlė pakrantėje. Iš drėgnos žemės jau kalėsi žali daigeliai.
Jis žinojo - šitą kapą prižiūrėjo tėvas, tad priklaupė ir išrovė keletą tarp gėlių įsimaišiusių piktžolių. Jau buvo beveik sutemę. Šamanui pasirodė, lyg Makva nori jam kažką pasakyti. Taip pasitaikydavo ir anksčiau: visada tarsi jausdavo jos įniršį, esą negalinti pasakyti, kas ją nužudė. Norėjo klausti jos, ką dabar daryti, kai Tė nebėra. Vėjas pašiaušė vandens paviršių. Danguje pasirodė pirmosios blyškios žvaigždės, ir Šama nas suvirpėjo. Žiema su savo vėsa dar nepasitraukusi, pagalvojo, grįždamas į namą.
Kitą dieną žinojo turįs būti arčiau namų, jei kartais atsirastų kokių susivėlinusių lankytojų, bet suprato, kad ištverti negali. Ap sivilko darbo drabužius ir visą rytą su Oldenu naikino avių para zitus.
Kai kuriuos ėriukus jis iškastravo, o Oldenas susirinko tas prerijų austres ir pareiškė pasikepinsiąs su kiaušiniene pietums. Popiet, nusiprausęs ir vėl apsivilkęs juodąjį kostiumą, su mo tina prisėdo svetainėje. Šviesūs motinos plaukai buvo jau beveik pražilę, bet ji dar at rodė įdomesnė už daugelį moterų - ilga daili nosis, juslinga bur na.
Tai, kas visuomet jiems trukdė, niekur nedingo, tačiau motina jautė tylų jo priešinimąsi. Ji rengėsi vežti į bažnyčią tuščius dubenis ir lėkštes, iš ten juos turėjo pasiimti laidotuvėms maisto atgabenę svečiai, ir Šamanas pasisiūlė tai atlikti. Bet ji norėjo aplankyti pastorių Blekmerį. Jis niekaip negalėjo nesistebėti, kad moti na šitaip tiesiogiai tiki dangumi ir pragaru. Prisimindamas jos gin čus su tėvu, numanė, kad dabar turėtų itin graužtis, nes ją visada kankino mintis, esą vyras, atsisakęs krikštytis, rojuje jos nelauks.
Oldenas atsakė, kad daktaras miręs. Tuomet motina nuėjo prie durų, kur įprastoje vietoje gulėjo medicininis Robo Džėjaus krep šys.
Noah - Gordon. .Samanas.2018.LT
Jį padavė sūnui. Į bažnyčią nuvažiuosiu vėliau. Ta moteris - Lidė Gičer. Kol Šamano čia nebuvo, su vyru Hen riu nusipirko Bjukenanų sodybą. Kelią jis puikiai atsiminė, reikėjo važiuoti tik keletą mylių. Gičeris nukrito nuo šieno kaugės. Jį ten pat ir rado sunkiai, skausmingai alsuojantį.
Pamėginus nurengti, garsiai sudejavo, tad Šamanas perkirpo drabužius - apdairiai, per siūles, kad ponia Gičer galėtų vėl susiūti. Kraujo nebuvo, tik dide lė mėlynė ir ištinusi kairė kulkšnis. Šamanas iš krepšio išsitraukė tėvo stetoskopą.
Pasakosite, ką girdėsite, - tarė mote riai ir antgalius įstatė jai į ausis. Tada platųjį stetoskopo galą pri dėjo vyrui prie krūtinės, ir ponios Gičer akys išsiplėtė. Leido klau sytis ilgokai, kaire ranka laikydamas stetoskopą, o dešinės pirštų galais čiuopdamas vyro pulsą. Šamanas šyptelėjo. Henrio Gičerio pulsas buvo tankus. Moteris papurtė galvą. Šonkaulio lūžgaliai plaučių nepradūrė. Leidęs nusiimti stetoskopą, rūpestingai apčiupinėjo Gičerio kūną.
Karaliaus Saliamono Kasyklos
Būnant kur čiam, reikėjo kur kas atidžiau ir dėmesingiau, negu kitiems gy dytojams remtis kitomis juslėmis. Palaikęs ligonio rankas, link telėjo, patenkintas tuo, ką jam leido pajusti Dovana.
Šonkauliai buvo sumušti, bet Šamanas neaptiko jokių ryškesnių lūžio požy mių. Tikriausiai skilo visi nuo penkto iki aštunto, pamanė jis, o gal ir devintas. Šonkaulius suveržus, Gičeris ėmė alsuoti lengviau.
Šamanas sutvarstė kulkšnį ir iš tėvo krepšio ištraukė skausmui malšinti skirtą gėrimą - alkoholį su trupučiu morfino ir keliomis žolelėmis.
Po du šaukštus kas valandą. Doleris už vizitą, penkiasdešimt centų už tvarsčius, penkias dešimt centų už vaistus. Tačiau dar reikėjo šį tą atlikti. Arčiausiai Gičerių, vos už dešimties minučių, gyveno Reismanai. Štai, rodos, ir viskas. Gal būt, jūs pa sakysite, kad tai per daug? Man patinka toks planas, ir už pagalbą aš atlyginsiu jums dar gausiau, ypačiai vertindamas jūsų žinias, reikalingas šiai kelionei. O dabar, kai sutarta dėl sąlygų, pa sakysiu jums, kodėl nutariau keliauti.
Visų pirma, džentelmenai, aš stebėjau jus per praėjusias kelias die nas ir, jei nepalaikysite mano žodžių išsišokimu, žeidusią dešinės peties sąnario gydymo kysiu, jog pamėgau jus ir manau, kad sutarsime kuo 3 Karaliaus Saliamono kasyklos 33 geriausiai.
O tai, žinote, daug reiškia mūsų numaty toje ilgoje kelionėje. Kai dėl pačios kelionės, tai, pa sakysiu atvirai, sere Henri ir kapitone Gudai,—aš ne sitikiu, kad mes liksime gyvi, jei mėginsime perkopti Suleimano kalnus.
Kas ištiko senąjį doną da Silvestrą prieš tris šimtus metų? Kas ištiko jo palikuonį pries dvidešimt metų? O kas ištiko jūsų brolį? Todėl nuo širdžiai sakau, džentelmenai, kad mūsų lemtis tokia pat, kaip ir jų. Aš nutilau, norėdamas įsitikinti, kokį įspūdį padarė mano žodžiai. Kapitonas Gudas atrodė truputį nusimi nęs, bet sero Henrio veidas nepasikeitė. Tam yra dvi prie žastys.
Pirma, aš esu fatalistas ir tikiu, kad mano mir ties valanda yra nuskirta ir visai nepriklauso nuo tor ką aš veiksiu. Jei man lemta žūti Suleimano kalnuo se —aš nukeliausiu ten ir žūsiu.
Aš tikiu, kad visagalis dievas žino, ko man reikia, tad ir nesuku sau dėl to galvos. Antra —aš neturtingas. Jau beveik keturiasde šimt metų kaip medžioju ir prekiauju, bet niekad nesu uždirbęs daugiau, negu reikia pragyvenimui. Nega liu pasakyti, džentelmenai, ar jums žinoma, kad dramb lių medžiotojas gyvena vidutiniškai maždaug ketve rius ar penkerius metus. O aš, kaip matote, pragyve nau beveik septynis kartus 'daugiau negu kiti mano verslo žmonės ir nemanau, kad dar ilgai gyvenčiau.
Jeigu aš žūčiau kurios nors medžioklės metu, nors ir nepalikdamas skolų, mano sūnus Haris neturėtų iš ko gyventi, iki baigs mokslą. O šiuo atveju jis bus ap- 34 rūpintas penkeriems metams. Štai trumpai ir visas rei kalas. Laikas ir įvy kiai parodys, ar jūs teisingai numatėte. Tačiau, ar jūs būtumėt teisus, ar ne, aš pasiryžęs siekti savo tikslo į nieką neatsižvelgdamas. O jei mums teks paguldyti galvas, tai ką gi Tikiuosi, kad prieš tai bent neblo gai pamedžiosime, a, Gudai? Taigi, ir šį kartą nebandysime trauktis.
O dabar siūlau nusileisti į valgomąjį pasižvalgyti. Šiaip sau, dėl sėkmės. Na, mes ir gydymas sąnarių prancūzijoje —pro bokalų dugnus. Rytą išlipome į krantą, ir aš nusivedžiau serą Henrį ir kapitoną Gudą į mažą pirkelę Bėrėjoje, kurią vadi nu savo namais. Joje yra tik trys kambariai ir virtuvė, o pastatyta ji iš žalių plytų ir apdengta galvanizuotos geležies stogu. Aplinkui puikus sodas. Jame prisodinta geriausios rūšies apelsinmedžių ir puikių jaunų mango medžių, iš kurių aš tikiuosi daug vaisių.
Skauda petį??
Juos davė man botanikos sodo prižiūrėtojas. Sodą tvarko senas medžiotojas Dže kas, kuriam Sikukunio krašte buivolo patelė taip smar kiai sulaužė šlaunikaulį, kad medžioti jis daugiau ne begalės. Tačiau jis gali patrypinėti po sodą. Jisai ne zulusas, o grikvas; zuluso nepaversi sodininku. Sodinin kavimas—ramus darbas, o zulusai ramių darbų ne mėgsta.
Seras Henris ir kapitonas Gudas miegojo palapinė 35 j e, mažame apelsinmedžių gojelyje mano sodo gale, nes name neužteko vietos. Tai buvo tikrai puikus kam pelis: kvepėjo žiedai, ant šakų kabojo žali ir auksiniai vaisiai, nes Dųrbane įprasta matyti ant to paties medžio ir žiedus, ir žalius vaisius, ir jau prinokusius.
O uodų pas mus nedaug, nebent tik po ypatingai smarkių liūčių. Taigi, pasakosiu toliau. Priešingu atveju mano apy saka nusibos dar nespėjus papasakoti iki tos vietos, kur mes pasiekėme Suleimano kalnus.
Sykį nutaręs keliau ti, aš pradėjau ruoštis kelionei.
- Rankų sustaines rankų
- Это был тот самый парень, за которым он гнался от автобусной остановки.
- Слушая сообщение, он выпил почти целый пакет апельсинового сока.
Pirmiausia pasirūpinau, kad seras Henris atliktų viską, kas reikalinga aprūpinti mano sūnui nelaimingo atsitikimo atveju. Kadangi se ras Henris buvo nevietinis, o jo turtas toli už jūrų, tai juridiškai sutvarkyti reikalą susidarė šiek tiek sunku mų. Bet pagaliau, padedant advokatui, kuris pareika lavo už paslaugą dvidešimt svarų sterlingų,—toji suma man atrodė papiktinančiai didelė,—viskas baigėsi ge rai. Paskui aš gavau penkių šimtų svarų sterlingų čekį.
Šitaip apsidraudęs, sero Henrio pavestas, nupirkau ve žimą ir jungą jaučių. Pirkinys labai pavyko. Vežimas buvo dvidešimt dviejų pėdų1 ilgio, geležinėmis ašimis, labai stiprus ir lengvas, visas iš riešuto medžio, bet ne visai naujas.
Juo buvo jau važiuota į Deimantų Ka syklas ir atgal, tačiau, mano nuomone, nuo to jis tapo dar geresnis, nes buvo aišku, kad padarytas iš gero medžio.
- Noah - Gordon. .SamanasLT | PDF
- Atkurti tepalas sąnarių
- Mirė nuo vidurių šiltinės kaip ir tavo tėvas.
- Kelionė iš Keiptauno į Durbaną trunka nuo ketu rių iki penkių dienų, žiūrint koks laivas ir oras.
Paprastai, jei kuri dalis būna netvirtai pada ryta, ar sukalta iš žalio medžio, tai pirmoje kelionėje viskas išaiškėja. Tatai buvo taip vadinamas pusiau dengtas vežimas, t. Užpakalinėje dalyje 1 Pėda — angį. Nu pirkau tą vežimą už šimtą dvidešimt penkis svarus ir nemanau, kad būčiau permokėjęs.
Paskui nupirkau puikų jaučių jungą —dvidešimt užgrūdintų zulusiškų jaučių, kuriuos buvau nužiūrėjęs jau prieš keletą metų. Jungas paprastai susideda iš šešiolikos jaučių, bet dėl visa ko aš paėmiau dar keturis.
Karaliaus Saliamono Kasyklos | PDF
Zulusų jaučiai nedi deli ir lengvi, beveik per pusę mažesni už vadinamuo sius afrikanderius, naudojamus daugiausia kroviniams vežioti. Zulusų jaučiai išsilaiko tokiose sąlygose, kur afrikanderiai išdvestų badu; su lengvu kroviniu jie nu eina penkias mylias per dieną, eina sparčiai ir gerai, ne taip greit nuvargsta.
Šia liga suserga jaučiai, gaudami ganytis neįprastoje stepių žolėje.
Nuo jos skiepijama šitaip: įpiaunama išilgai jaučio uodegą ir įrišama į žaizdą nuo tos ligos kritusio gyvulio plaučių.
Jautis suserga, tačiau labai švelnia forma; jo uodega nukrin ta maždaug per pėdą nuo stimburio, bet gyvulys tam pa atsparus ligai. Gali pasirodyti žiauru atimti gyvu liui uodegą, ypač šalyje, kur taip gausu musių. Bet geriau jau paaukoti uodegą ir taip išgelbėti jautį, negu prarasti ir uodegą, ir jautį; gi uodega be jaučio niekam gydymas traškūs sąnarių, nebent tik dulkėms mušti.
Tačiau gana keista važiuoti pasikinkius tokius jaučius ir matyti priešais save dvidešimt strampų toje vietoje, kur tu rėtų būti uodegos. Tarytum gamta būtų padariusi ma žutę klaidą, prikabindama prie jaučių stimburių užpa 37 kalinius kai kurių aukštai vertinamų buldogų papuo šalus.
Toliau turėjome pasirūpinti maistu ir vaistais. Šį klausimą reikėjo kuo rūpestingiausiai aptarti, nes vie nas iš pagrindinių reikalavimų buvo neapkrauti vežimą bereikalingais daiktais.
Iš kitos pusės —reikėjo paimti viską, kas buvo būtinai reikalinga. Mūsų laimei, Gu das, pasirodė, nusimanąs medicinoje, nes kažkada, savo karjeros pradžioje, jam teko išklausyti vidaus ligų ir chirurgijos instrukcijų kursą, iš kurio jis šį bei tą pri siminė. Aišku, jis neturėjo kvalifikacijos, bet, kaip mums vėliau paaiškėjo, nusimanė medicinoje ne ma žiau už daugumą žmonių, turinčių teisę rašyti prie sa vo pavardės M.
Gudas turėjo puikią kilnojamą vais tinėlę ir mediciniškų instrumentų komplektą. Gražu buvo žiūrėti, kai jis, mums tebesant Durbane, amputa vo vienam kafrui didįjį kojos pirštą.