Pyktis, nusivylimas, iliuzijos ir vis tirštėjantis beprasmybės pojūtis - galime tik įsivaizduoti, nujausti tai. Kiekvieno žmogaus pasirodymas scenoje apgalvotas: pradedant tekstu ir baigiant kostiumu jų autorė Inga Skripka. Naudojimo rekomendacijos skiriasi. Priešais tokią akį dedame minusinį stiklą, fokusuojame vaizdą toliau ir matymas viskas apie aikiu galimybe.
Sekite karščiausias naujienas iš pramogų pasaulio Facebook ir Instagram!
Viskas apie aikiu galimybe,
Pretekstas — Belgijos avialinijų bankrotas m. Šis procesas dar nesibaigė ir tai viena iš spektaklio temųjis baigsis, kai elektrinės vietoje liks tik gerai saugoma radioaktyvi žalia pievelė. Nors žiniasklaidos kanaluose pastaraisiais metais vis labiau populiarėja politinė satyra, socialiniais tinklais žaibiškai plinta politiniai memai, politinės aktualijos net ir tuomet, kai jos nėra tiesioginis esamojo laiko įvykių komentarasį lietuviškąją teatro sceną skinasi kelią sunkiai, pasireiškia sporadiškai.
Dokumentinė drama remiasi autentiškais šaltiniais ir dokumentais, atrinktais pagal autoriaus tyrinėjamą temą ir sociopolitines pažiūras.
Panašu, kad ji — savotiška istorinės dramos palikuonė, mat rėmimasis faktais joms abiem suteikia patikimumo. Kita vertus, dokumentiniai kūriniai dėl savo visuomeniškumo neišvengiamai politiški, o tai vis dar vertinama gana skeptiškai, ypač kad tokioms teatro formoms būdingas tiesmukumas ir didaktika.
Riebaliniai ratai, žvyro vytiniai ir kengūros oda: naujausia dviračių sporto įranga „Interbike
Atvirai didaktiškas informacijos naudojimas priskiriamas prie pagrindinių tokio teatro funkcijų, lygia greta su siekiais peržiūrėti nacionalinę istoriją, iškelti, parodyti konkrečias bendruomenes ar marginalizuotas grupes, atskleisti jų būseną, tyrinėti svarbius praeities ir artrozė žandikaulio sąnarių gydymo įvykius.
Visa tai nutolina dokumentinio teatro spektaklius nuo scenai būdingo meniškumo, teatrališkumo, polinkio į filosofinius apmąstymus, daugiasluoksnes prasmes. Tai daugiau akcija, buvusių aviakompanijos darbuotojų psichinės būklės korekcija. O praėjo tik net dešimtmetis. Tai rodo, kaip neįtikėtinai greitai bėga laikas šiuolaikiniame teatre. Tai, kas vos prieš dešimtmetį laikyta svetimkūniu, dabar atrodo ne tik sektinas pavyzdys, bet ir norma.
Senyvi žmonės, paaugliai, oro linijų darbuotojai, policininkai, kariai, politikai, skambučių centro darbuotojai ir daugelis kitų, dalyvavusių Rimini Protokoll spektakliuose nėra nei aktoriai, nei mėgėjai.
Jie — savo darbo profesionalai, dalyvaujantys meniniame veiksme.
Vaisiai Auksiniai ūsai. Receptai, skirti virškinimo trakto ligų gydymui. Auksiniai ūsai, kurie moksliškai vadinami Calissia kvepiančiais, buvo atvežti į Rusiją maždaug prieš šimtą metų. Iki šiol ji buvo auginama kaip patalpų dekoratyvinis augalas.
Jų atliekamą veiksmą galima vadinti vaidinimu, nes tekstas parengtas, surepetuotas ir atliekamas — Rimini Protokoll kūriniai nėra spontaniškos išpažinties seansas. Tai apgalvota gyvos realybės fragmentų mozaika, pateikiama žiūrovams ir priverčianti ne tik susimąstyti, bet ir patirti tiesa, dažnai itin subjektyviai.
Visa kita — tik priemonės, padedančios to pasiekti. Spektaklio koncepciją ir tekstą kūrė keturi autoriai — prodiuseriai Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė, režisieriai Jonas Tertelis ir Kristina Werner.
Ir nors kūrybinėje komandoje nebuvo dramaturgo, bene labiausiai stebina mūsų scenai nebūdinga šio spektaklio dramaturgijos dinamika — scenoje kuriamų vaizdinių mastelis keičiasi greitai, bet elegantiškai. Nors dramaturginis spektaklio pagrindas remiasi klasikinėmis schemomis, tačiau šiuo atveju jos veikia tiksliai.
Nuo pasaulio pereinama prie Europos, nuo jos — prie asmeninio pasakojimo, kritikuojama nacionalinė energetikos politika, vėl grįžtama prie asmeninės patirties. Homo sapiens, atomo atradimas, okupacija, Visagino įkūrimas, nepriklausomybė, įstojimas į Europos Sąjungą — iš viso to sukuriamas platus kontekstas visaginiečių pasakojimams.
Kaip pasirinkti kirpimą ar šukuoseną internete pagal nuotrauką, formą ir veido tipą
Remiantis montažo principu, sumaniai derinami subjektyvusis ir objektyvusis lygmenys. Spektaklio veikėjai trimis kalbomis lietuvių, rusų, anglų gvildena ir skaudžias, ir šypseną keliančias temas.
Visaginiečiai gana tiksliai atlieka tekstą, parengtą pagal jų pačių pasakojimus, kartodami jį pažodžiui, todėl nesunku pajusti, kada suklysta, nes tuoj pat pasitaiso. Iš pirmo žvilgsnio šis sumanymas galėtų kelti abejonių, tačiau, atrodo, būtent tai ir leidžia prie profesionalios scenos nepratusiems atlikėjams orientuotis, kad nepamestų minties ir tikslo.
Savotiškai atsiribodami nuo savęs pačių, jie išvengia nereikalingo teatrališkumo. Su dramaturginiu spektaklio pagrindu glaudžiai susijusi ir konceptuali Paulės Bocullaitės scenografija. Pagrindiniai jos elementai taikliai įkūnija ir elektrinės techniškumą, mechaniškumą, ir su uždarymu sietiną ardymo atmosferą. Visi scenoje naudojami baldai, kiti objektai perpjauti arba akivaizdžiai išpjauti iš visumos pavyzdžiui, sovietmečiu statyto daugiabučio laiptinės turėklo dalis.
ŽALIA PIEVELĖ. Pagal Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus
Tai simbolizuoja dekonstruojamos, gabaliukais justache skausmas paauglys Ignalinos atominės elektrinės likimą. Jautriai perteikiama ir visaginiečių, stačiusių šią elektrinę, joje dirbusių ir tebedirbančių, savijauta. Debiutuojančiai kostiumų dailininkei Ingai Skripkai pavyko, derinant kasdieninės aprangos elementus, atspindėti kiekvieno veikėjo charakterį, suteikti lengvų socialinės grupės ar psichologinio tipo štrichų.
Didžiulis šokas vietoje Mokytojo dienos minėjimo - nuo oru plintančios ligos mirė paauglys
Nuoširdūs, vietomis sentimentalūs ir jautrūs visaginiečių prisiminimai apie vaikystę ir jaunystę, pasakojimai apie meilę savo miestui, nuoskaudas dėl elektrinės uždarymo ir daug metų netesimus valdžios pažadus čia derinami su industrializuotais veiksmo elementais.
Vienas ryškesnių to pavyzdžių — stilizuotas, mechaniškas patekimo į darbo vietą elektrinėje atkartojimas, skaičiuojant ne tik minutes, bet justache skausmas paauglys kilometrus.
Kaip užsidirbti pinigų robloxian vidurinėje mokykloje
Arba IAE Pirkimų ir sutarčių skyriaus teisininkės Editos Spudytės nuotaikingas monologas greitakalbe apie viešųjų pirkimų procedūras, kuriose slypintys absurdo elementai neretai sukelia nykų beprasmybės jausmą. Nepriklausoma energetikos konsultantė Helene Ryding atskleidžia ne tik vakarietišką požiūrį, ES politiką atominių elektrinių eksploatavimo, jų uždarymo klausimais, bet ir Lietuvos politinės istorijos epizodus, kuriuos daugelis jau pamiršę.
Spektaklyje elegantiškai, beveik nepastebimai nes subjektyvūs pasakojimai skamba garsiau pateikiama faktų, prielaidų, nuojautų, išvadų ir įsitikinimų pynė leidžia suprasti, kokį sudėtingą uždavinį sprendėme prieš penkerius metus referendume balsuodami, ar statyti naują atominę elektrinę Lietuvoje, ar jos nestatyti.
Nesiveliant į politines peripetijas, negąsdinant aukų skaičiais, remiantis mokslinių tyrimų duomenimis ir subjektyviomis abejonėmis, atskleidžiama komplikuota ir daugiasluoksnė atominės energetikos saugumo problema.
Galimybės milijonui kirkšnių, Klubo sąnario gydyme – naujos galimybės | klubstudentow.lt
Bene geriausiai tą atspindi į vieną sceną sujungti Helenos Ryding ir Violetos Janavičienės, Ignalinos AE Pasiruošimo remontui ir saugumo užtikrinimo skyriaus specialistės, monologai, vienas kitam prieštaraujantys, bet vienas kitą papildantys. Ryding savo pasakojimą apie karjerą atominės energetikos srityje ir sugrįžimą į Lietuvą baigia teiginiu, kad atominės energetikos saugumą žmonės visų pirma supranta, kliaudamiesi ne tiek mokslu, kiek tikėjimu. O Janavičienė kalba apie elektrinės uždarymą — tai ilgas ir sudėtingas procesas, kuriame ji tikisi dalyvauti iki pat pensijos, pabrėždama, kad jos profesija — statyti, o ne griauti.
Šis objektyvaus žinojimo ir subjektyvios jausenos susidūrimas — vienas įdomiausių ir prasmingiausių spektaklio momentų. Apie pasirinkimus, kuriuos kiekvienas darome kasdien, ir iš jų besidėliojančią miesto, šalies, Europos ir pasaulio istoriją.
Ir tada lieka fotografuoti su savimi į kirpyklą ir parodyti meistrui! Kirpimai ir šukuosenos Nepretenzingas šukuosenų katalogas, kurį programos kūrėjai siūlo ne tik peržiūrėti, bet ir pakartoti, naudodamiesi žingsnis po žingsnio instrukcijas ir rekomendacijas.
Galiausiai scenoje lieka tik ant grindų šviečiantys drugelio formos miesto kontūrai, patvirtinantys, kad šis spektaklis visų pirma apie Visaginą, kurį sukūrė ir kuriame gyvena žmonės, šalies piliečiai, didžiuosiuose miestuose pernelyg dažnai pamirštami. Šis Tertelio ir Werner spektaklis suteikia galimybę ne tik pajausti, bet ir geriau suprasti kitų gyvenimus, sužinoti šį tą naujo apie mūsų šalį ir jos žmones.
Tad eikite namo ir sekite žinias. Nors daugelį metų Visagino miestelio tema viešajame diskurse visų pirma sieta su rusiškosios miestelio populiacijos ne ištikimybe oficialiam lietuviškajam geopolitiniam pasakojimui.
Tačiau spektakliui įpusėjus ir neišvengiamai kilus klausimui, kodėl man, sostinės dulkes kelnių klešnėmis šluojančiam panevėžiečiui, turėtų būti aktualios šio dirbtinai pagimdyto ir lygiai taip pat dirbtinai numarinto miestelio gyventojų godos, niekaip neapleido jausmas, jog čia kalbama kaip tik apie savus.
O gal ir šepetys skausmas bendra daugiau. Bet apie tai — šio teksto pabaigoje.
Visų pirma, tai idėja, jog po kiek daugiau nei 20 metų, išmontavus turbinas, reaktorius ir palaidojus radioaktyvųjį kurą, Ignalinos atominės elektrinės IAE vietoje teliks žalia veja. Antra, tai, savaime suprantama, naujojo LNDT spektaklio, kuris pristatomas kaip pirmasis šios scenos meno įstaigos dokumentinio teatro bandymas, pavadinimas.
O juk visi suprantame, jog autobiografijos žanras neretai yra kur justache skausmas paauglys artimesnis grožinei literatūrai nei dokumentikai, justache skausmas paauglys kaip patikrinsi ar faktais pagrįsi žmogaus asmeninius prisiminimus? Ne vienas ir ne du spektaklio atlikėjai pakartoja: problema yra ne elektrinės uždarymas, o idėjos, prasmės, dvasios žlugimas.
Tegu nenuskamba tai kaip priekaištas spektaklio autoriams ir atlikėjams — jie padarė didelį darbą ir sukūrė, mano supratimu, dinamišką, tvarkingą, inteligentišką, gal kiek sentimentalų, tačiau vizualine ir garsine švara bei tikslumu scenografė Paulė Bocullaitė, kompozitorius Martynas Bialobžeskis pasižymintį spektaklį.
Tai greičiau pastaba teatro vadybai, niekada nepraleidžiančiai progos ištrimituoti visus esamus bei nesamus savo laimėjimus, ir spektaklį recenzavusiems kritikams, priėmusiems, kaip dažnokai nutinka, pompastišką viešųjų ryšių veiksmą už gryną pinigą. Prologe tarsi sukuriamas pasaulis, apie kurį spektaklyje kalbama: nuo atomo atradimo iki pašmaikštavimo apie įsivaizduojamus įvykius po šimtų tūkstančių metų, tada žiūrovams pristatomi veikėjai ir jų atsiradimo atominiame mieste aplinkybės.
- Artrozė peties sustav pagalbos žmonėms
- Psoriasis artritas simptomai
- Riebaliniai Ratai, žvyro Vytiniai Ir Kengūros Oda: Naujausia Dviračių Sporto įranga „Interbike
- Nėščiosios pilvukas: kaip išvengti raumenų prasiskyrimo?
- Aktyvistas tepalas nuo sąnarių
- Gerklės sąnarių ir pėdų
Viena vertus, apie mirštančio Visagino dabartį, o trupančio Gedimino pilies kalno kaip įkūnytos justache skausmas paauglys idėjos fone — ir apie merdinčios šalies gedulingai romią dabartį. Kolekcijoje trūksta vienintelio sekvojos kankorėžio, kuris atsiveria tik išdžiūvęs.
Bet sekvojos auga drėgnose, miglose skendinčiose vietose, tad justache skausmas paauglys ilgaamžio medžio kankorėžiai ne džiūsta, o pūva ir atsiveria tik kilus gaisrui. Labiau ne emocijas, o protą jaudinantis spektaklis išties dramatiškai nuskamba sugretinus šiuos du įvaizdžius: viltasi išauginti dangų ramstančius medžius, o realiai liko tik kalbos apie griežtai saugomą žalią pievelę.
Kartą vienas lenkų intelektualas manęs paklausė: ar žinai, iš ko supranti, jog įvažiavai į Lietuvą? Ir pats atsakė: kai apsidairai aplink ir matai, jog nieko nėra. Ir taip, nuoširdžiai chaotiškai, į Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną ateina tikrasis gyvenimas, pirmoji autentiška dokumentika. Justache skausmas paauglys, Visagine tų kasdieniame gyvenime naudojamų kalbų gerokai daugiau, mat čia gyvena net keliasdešimties tautybių atstovai. Ir vis dėlto, nors žiūrime kruopščiai net keturių kūrėjų dramaturgai - Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė bei režisieriai - Jonas Tertelis ir Kristina Werner sudėliotą spektaklį apie šį miestą, akivaizdu, kad negalime užčiuopti visko: mums leista tik praplaukti paviršiumi, pagauti nuotaiką ir pajusti susidomėjimą - šio miestelio istorija, šiandiena, geografija ir žmonėmis.
